Dilanas Dampella: „Kada nors tikrai laimėsiu virėjų konkursą Šri Lankoje“

Iš Šri Lankos į Lietuvą gyventi atvykęs virtuvės šefas Dilanas Dampella Gamage jau tikrai galėtų vadinti save kauniečiu – gyvena šiame mieste dešimtmetį! Puikiai kalba lietuviškai, turi nuostabią šeimą, veda televizijos laidą „Maisto kelias“ ir vadovauja virtuvės meistrų komandai „Maisto architektai“. „Gyvenimas – nepaprastai gražus ir įdomus“, – sako Dilanas ir nusišypso plačiausia šypsena, kuri per visą pokalbį nedingsta nuo jo veido.

Dilanai, papasakokite apie savo vaikystę. Kur užaugote? Kokia buvo jūsų šeima?
Gimiau ir augau Šri Lankos pietuose, Galės mieste. Ten, kur plyti gražiausia mano salos pakrantė su pačiais įspūdingiausiais paplūdimiais. Augau su dviem seserimis, ir nors gyvenome gana nepasiturinčiai, buvome laimingi. Mama dirbo viešbutyje, tėtis – taksistu. Galė visuomet pilna turistų, užaugome tarp jų. Mano vaikystė buvo įdomi, gerai baigiau mokyklą, profesionaliai žaidžiau kriketą – ką nors pradėjęs, visada siekdavau geriausio rezultato. Taip yra ir dabar. Tėvams turbūt buvo lengva mane auginti – niekada taip ir nepabandžiau rūkyti, nesu ragavęs alkoholio! Anksčiau nevertinau Galės pakrantės grožio taip, kaip vertinu dabar – juk taip mažai tenka būti prie jūros Lietuvoje…

Kaip nutiko, kad iš tolimos salos atvykote į Kauną? Kas jus čia atviliojo?
Baigęs mokyklą, nuėjau į turizmo kursus. Juose teko išbandyti visas viešbutyje egzistuojančius darbus – kambarių tvarkymą, darbą registratūroje, virtuvėje, bare. Po kursų pasirinkau, kas patiko labiausiai – darbą prie baro. Buvo gera šnekučiuotis su klientais, sutikti naujus žmones. Ten sutikau ir lietuvę merginą – ji buvo gidė, atvykusi į mūsų viešbutį. Pakalbėjome vieną vakarą, kitą, kai išvyko, susirašinėjome internetu. O vieną dieną ji mane pakvietė į Lietuvą. Mano mama nelabai norėjo, kad išvykčiau, juk buvau vienintelis sūnus šeimoje, o mūsų kultūroje priimta, kad sūnūs išlaiko visą šeimą. Dabar patenkinta, kad mano gyvenimas būtent taip susiklostė.

Atvykote iš šalies, kur visada šviečia saulė. Kaip prieš dešimtmetį buvote sutiktas mūsų šaltoje Lietuvoje?
Pirmieji mėnesiai Kaune man tikrai nebuvo rojus. Ne kartą svarsčiau, gal važiuoti atgal, nebeatrodė, kad Lietuva gali tapti mano šalimi. Jaučiausi svetimas ir reikėjo savyje atrasti daug stiprybės, kad pasilikčiau. Būdavo, net važiuoti autobusu nenorėdavau, galvas persukę žmonės spoksodavo į mane. Galvojau, kodėl jie taip žiūri? Ar piktai spokso, ar draugiškai? Ne kartą buvau pavadintas pabėgėliu. Suprantu, tai ateina iš nežinojimo ir baimės…  Per dešimtmetį supratau: Lietuvoje gyvena labai daug gerų žmonių. Su mergina, dėl kurios atvažiavau į Lietuvą, išsiskyrėme po pusantrų metų draugystės. Matyt, tokia buvo lemtis. Iki šiol gražiai sutariame, kartais susirašome. O paskui sutikau savo žmoną Renatą. Ji dirba matininko asistente, dabar auginą mūsų džiaugsmą – sūnų Neidą. Jam ką tik suėjo metai.

Pasakoji apie vietinių reakcijas, o kaip tau sekėsi ieškoti darbo Kaune? Juk reikėjo atvykus kažką veikti?
Norėjau dirbti tai, ką išmaniau geriausiai. Norėjau darbo prie baro. Ėjau į daugelį restoranų, barų, tačiau be lietuvių kalbos žinių niekas net nesvarstė manęs priimti. Tuomet senamiestyje atsidarė kavinė „Pas Stanley“, jos savininkas buvo danas, gyveno Lietuvoje penkerius metus. Stanley – geras žmogus, visada liksiu jam dėkingas, kad pasiūlė darbą virtuvėje. Pirmuosius dvejus metus mušiau karbonadus ir sprandinę. Kavinės virtuvėje dirbo vyresnio amžiaus žmonės, nekalbantys angliškai. Neturėjau kito pasirinkimo – tik mokytis lietuvių kalbos. Taip po truputį, po prieskonio, mėsos ar daržovės pavadinimą išmokau… Pas Stanley dirbau šešerius metus, tada įstojau į maisto technologijos specialybę Kauno technikos universitete. Visus egzaminus išlaikiau dešimtukais! Per studijų metus prasiplėtė pažįstamų ratas, susipažinau su virtuvės šefais. Radau nuostabių draugų – džiaugiuosi, kad visada turiu kam paskambinti, kai prireikia pagalbos. Baigęs mokslus išvažiavau dirbti į Vilnių, tačiau abu su Renata buvome pratę prie Kauno, Vilniuje visko pasirodė tiesiog per daug. Grįžome atgal, aš įsidarbinau restorane „Harmony park“, dirbu čia jau porą metų.

Ar savo šrilankietiškos virtuvės tradicijas ir patirtis naudoji savo darbe?
Kasdien šrilankietiško maisto negaminu, tačiau kviečiu į degustacines vakarienes. Manęs dažnai klausia, kodėl neatidarau savo Šri Lankos patiekalų restorano, tačiau nemanau, kad lietuviai tokį maistą rinktųsi kiekvieną dieną. Degustacinės vakarienės puikiai tinka, kai norisi kažko ypatingo. Esu įsimylėjęs europietišką virtuvę, man patinka modernus, gražiai patiekiamas maistas. Šrilankiečių virtuvės patiekalai skanūs, juose daug skonio, tačiau nėra išvaizdūs. Kai ruošiu degustacinę vakarienę, maisto skonis būna šrilankietiškas, o patiekimas – europietiškas. Visus prieskonius man paštu siunčia mama. Šri Lankos virtuvėje gausu prieskonių, ryžių, lęšių, daržovių. Vietoj pieno produktų naudojame kokosų gėrimą.

Kokio patiekalo ar produkto labiausiai pasiilgsti?
Mamos maisto… Kiekvienam žmogui mamos maistas yra aukščiau visų „Michelin“ restoranų. Šri Lankoje valgėme daug žuvies, nes gyvenome šalia jūros. Mama turėjo gausybę receptų, kaip ruošti žuvį, jūros gėrybes, krabus. Pasiilgau savo šalies, tėvai Lietuvoje dar nė karto nėra buvę, o ir mes jų nematėme jau dvejus su puse metų. Savo anūko jie dar nematė.

Kokia tau pasirodė lietuviška virtuvė?
Sunki, bet labai skani. Negalėčiau valgyti tokio maisto kasdien, tačiau bent kartą per savaitę ar dvi – labai skanu. Labai mėgstu kugelį. Tik ne su grietine, o su spirgais, riebiai, kaip priklauso! Vienintelis lietuviškas maistas, kuris man nepatinka – vėdarai.

Kaip namuose laviruojate tarp lietuviškos ir šrilankietiškos virtuvės? Kas šeimoje gamina daugiau?
Pastaruoju metu daugiausiai gamina Renata, aš pats mažai būnu namuose, ypač vasarą. Jeigu gaminu aš, dažniausiai ką nors šrilankietiško. Tuomet ir draugus kviečiame vakarienei. Šri Lankoje maistas labai aštrus, lietuviai tokio aštrumo netoleruoja – pritaikau patiekalus pagal svečių skonį.

Su televizijos komanda keliaujate po Lietuvą ir filmuojate mūsų maisto kultūrą. Kaip atsidūrėte televizijoje?
Gyvenimas – gražus ir įdomus. Neabejoju, kai gimstame, jau yra įrašyta, ką nuveiksime ir kaip gyvenimas susidėlios. Laidoje „Maisto kelias“ vietoje manęs turėjo dalyvauti kitas šefas, tačiau dėl darbų gausos paskutinę minutę jis atsisakė. Kūrybinė komanda ieškojo lietuviškai kalbančio užsieniečio virtuvės šefo. Nežinau, kaip jie surado mane – gavęs pasiūlymą dar svarsčiau, ar noriu lįsti į televiziją, tačiau po pirmojo filmavimo supratau, kaip stipriai man tai patinka. Su projektu važinėjame aplink Lietuvą – per tris mėnesius pamačiau tiek, kiek nemačiau per dešimtmetį.

Jei reiktų rinktis virtuvės kryptį, kurią rinktumeisi?
Norėčiau išmokti prancūziškos virtuvės paslapčių. Tiesa ta, kad virtuvės šefo profesija reikalauja mokytis visą gyvenimą. Atsiranda vis naujų technologijų ir procesų. Gaila, kad sužinoti visas naujienas dažnai pritrūksta laiko.

Svajonių darbą jau turi, apie ką dar svajoji?
Kada nors norėčiau nuvažiuoti į Šri Lanką ir laimėti virėjų konkursą. Jis vyksta kasmet, tai mano sena svajonė. Taip pat noriu, kad mano sūnus augtų laimingas ir kada nors taptų geru kulinaru!