Gyvenimas šalia miško

Onutė Ališauskienė visą savo gyvenimą praleido miške. Jos tėvų namelis, prisimena, prie miško stovėjo, jos pačios – irgi pamiškėje su vyru statytas. Onutei – 83-eji, bet į mišką ji beveik kasdien eina. Vizitai padažnėja vasaros pabaigoje ir rudeniop, kai prasideda grybų ir uogų metas. „Man labai gera miške“, - sako visokiausių laikų mačiusi moteris, o jos šypsena, rodos, išlygina visas raukšles veide.

Svečias kaip už pečiaus
Dzūkijos miškuose gyvenanti Onutė galėtų būti svetingumo pavyzdžiu . Nėra žmogaus, kuris iš jos namų būtų išėjęs alkanas, nepavaišintas ar neapglostytas. Ir dar su lauktuvėmis – būtinai. Mes jos istorijų iš pat ryto irgi klausomės prie stalo pasodinti. Onutė vieną po kito neša savo ruoštus valgius – dešreles su bulvių koše ir burokėlių salotomis, netikrą zuikį. Ir savo gamintos giros ąsotėlį ant stalo stato. „Pridarėme jums, Onute, vargo“, – kuklinamės su fotografais. O ji šypsosi: „Jokio vargo, vaikeliai, aš labai myliu žmones, labai patenkinta, kad pas mane atvažiavote“. Dzūkijoje dar labai gyva tradicija prie stalo svečią paraginti, paprašyti, kad valgytų. „O kaipgi kitaip? – stebisi Onutė. – Galgi jis nedrįsta, gal kuklinasi“. Vaišingumas jos šeimoje perduodamas iš kartos į kartą, kaip kitaip gali būti, ji ir neįsivaizduoja: „Ir kiaušinių buvo, ir sviesto buvo, ir kiaules augindavome, ir vištų, negali sakyti, kaimo žmogus net blogiausiais laikais valgyti turėjo. Gal tik vienerius metus prisimenu, kai dar maža buvau, o tėvelis buvo kalėjiman paimtas, buvo sunku. Aštuoni vaikai juk šeimoje augome. Du numirė, šeši užaugom“.

Širdyje – ir dainos, ir ašaros
Jos optimizmo užtektų minią pamaitinti. Ir nesvarbu, rodos, kad širdis giliomis žaizdomis išvagota. Iš penkių jos vaikų liko trys, dviejų sūnų Onutė neteko, abu jauni žuvo, vienas aštuoniolikos neturėjo, kitas dvidešimt trejų nesulaukė. „Verkiau, verkiau, bet kiek gali priverkti. Nežinau, ar būčiau išgyvenusi, jei ne daktarė vienuolė Birutė Žemaitytė. Po antrojo sūnaus žūties ji mane ištraukė. Dar ir dabar susitinkam, pas mane atvažiuoja. Žodžiais glostė, glostė ir išglostė, o paskui mano istorijas, avarijas, kuriose vaikai žuvo, savo knygoje aprašė“. Nė vienas koncertas Makniūnų apylinkėse be Onutės neapsieina. Į šventes ir susibūrimus ji puošiasi tautiniais drabužiais ir niekada nevažiuoja tuščiomis rankomis – tai pyragą kepa, tai tradicines dzūkiškas bandas. „Ilgai gedulą po sūnų, o paskui ir po vyro mirties nešiojau, bet draugės paragino: nebeverk, neprikelsi, gana namie sėdėti, eik su mumis. Ir išėjau. Dainuoju, nors širdis tai suplyšusi“.

Miške kaip namie
„Man tik 83-eji, – užginčija Onutė, kai metais ją pasendiname. Dar priduria, kad metai tokiame amžiuje – daug. Nors, kai matai, kaip vikriai ji miške mums rodo savo grybų vietas, jos metus iškart užmiršti. „Ar miško rasos jums raukšles išlygino?“ – klausiam. „Ne miško rasos… Ašaros, ašaromis daug metų veidus laisčiau“, – šypsosi. Ji mėgsta puoštis, ne tik svečius dailiais drabužiais apsirengusi sutinka, bet ir į mišką ne bet ką rengiasi. Drabužis, sako, apie žmogų irgi kalba. Aplinkiniuose miškuose visi takeliai žinomi. Kur ten takeliai, kiekviena eglutė, po kuria grybai auga, kiekviena uogomis nusėta laukymė. Jei jau išsirengia Onutė į mišką, tai geram pusdieniui: „Vandenuko pasiimu ir užvalgyt, duonos, lašinukų, dešrukės, agurką, pomidorą. Ne vien vaikštau, grybus ar uogas renku, po medžiu pasėdžiu, pailsiu“. Nei uodų, nei mašalų, nei aklių ar erkių ji nebijo. Sako, nes aplink slampinėjantys vilkai jos negąsdina. „Žmogus kartais būna baisesnis už gyvūną“, – filosofiškai priduria. Aplinkiniuose miškuose Onutė nepaklysta. Sako, visada žvelgia į saulę. Namai – vakaruose, jei saulė ten linksta, vadinasi į tą pusę ir eiti reikia.

Mergos bus nuogos
Kol vaikai augo, pasakoja, į mišką laiko eiti neturėdavusi, bet kai jie ūgtelėjo, grybaudavo ir uogaudavo visi kartu. „Vaikai (taip Dzūkijoje vadinami sūnūs) miške nuo manęs pabėga, šaukiu, šaukiu, neatsiliepia. Paskui ateina, uogų pilni puodeliai, dar ir kepurėse pririnkta. Suberia man į kibirą, žiūrėk, pilnas. Mergaitės (taip dzūkai vadina dukras) tai su manim nedraugaudavo, jos savo vietas turėdavo. Dabar irgi į savas važiuoja, su manimi grybauti neina“.

Tik, štai, su tais grybais pastaraisiais metais Dzūkijoje – tikra bėda. Net posakis toks sklando: visi grybai iš Dzūkijos į Žemaitiją pabėgo. Grybingomis vietomis garsėjęs kraštas šiais metais ir vėl liūdi: net ir lepeškomis vadinamos voveraitės vietinių gausiomis pintinėmis nedžiugina. „Tai kad labai sausa, vaikeli, karšta, – aiškina Onutė ir prisimena laikus, kai baravykus maišais namo ir į supirktuves veždavo, o jos krepšiai būdavo pilni ir kitokių grybų – rūdmėsių, žaliuokių. „Iš voveraičių dzūkai juokdavosi“, – šypteli grybingus metus prisiminusi. Po tas vietas, kur grybai neauga, šiose apylinkėse nuo vaikystės augusi moteris nesivargina vaikščioti. „Ten, kur grybai neauga, neinu, – juokiasi ir rodo mums po eglutėmis pasislėpusias voveraites. „Va, dar ten, už linijos, už to kalniuko eisim“, – moja ranka, bet nusivylimo neslepia – mažai grybų šiais metais. „Anei grybų, anei uogų, nuogos bus dzūkės šiais metais“, – drauge perfrazuojame populiarų liaudies posakį. Klausydami paprastos, tokios aiškios ir suprantamos Onutės išminties, galvojame: štai iš ko reikia mokytis kantrybės, meilės žmonėms ir gyvenimo džiaugsmo. Niekas juk iš tiesų nė nežino, ką ji galvoja ilgais vasaros vakarais, atsisėdusi ant savo geltonojo namelio laiptų, žvelgdama į mišką vienoje pusėje ar tolumoje, nuo kalvos atsiveriančias Nemuno senvagės pievas. Ir, galbūt, tamsų rudenį vieniša. Ir kai užpusto kelius žiemą, ar kai pavasario audros išvarto medžius. Miškas yra jos namai, be gaivaus jo oro būtų trošku.

Dzūkijoje dar labai gyva tradicija prie stalo svečią paraginti, paprašyti, kad valgytų. „O kaipgi kitaip? – stebisi Onutė. – Galgi jis nedrįsta, gal kuklinasi“.